Užgimimą lydinti palaimos būsena kartu atsineša ir kitą, dažnai nutylimą, jausmą – baimę. Staiga atsiradusi atsakomybė už kitą skatina ieškoti paaiškinimų net menkiausiam nuokrypiui nuo pažįstamos kasdienybės. Ilgainiui ši dvilypė būsena tampa tokia visaapimanti, jog tarsi adata su siūlu įsismelkia į buitį – taip įvairių daiktų paviršiais ima slysti neapčiuopiamas nerimo ir abejonių šešėlis.

Vis dėlto, vaizduojamus objektus atskyrus nuo jiems būdingo konteksto, atsiveria platesnė perspektyva: motinos žvilgsnis, sekantis vaiko augimo trajektoriją, ir kartu – universali žmonijos jausmų gija. Tuo tarpu fundamentalūs pasaulio pažinimo fragmentai, tokie kaip sutraiškyta braškė ar motinos pieno čiurkšlė, atskleidžia sudėtingą motinystėje išgyvenamų jausmų dvilypumą.

Šiandieniame kontekste motinystės bei moterystės temos dažnai vis dar yra apipintos įvairiais stereotipais ar išankstinėmis nuostatomis. Todėl, atsispiriant nuo lietuvių tautosakoje gajaus siuvinėjančios motinos motyvo, seriją papildo ir rankų darbo elementai, įsiūti į netipišką – popieriaus – kūną. Mūsų kultūrinę atmintį taip pat atspindi dominuojančios balta ir raudona spalvos, kurios čia veikia kaip lietuvių liaudies alegorijos. Taip kiekviename iš mūsų glūdintys kultūrinio paveldo simboliai šioje serijoje interpretuojami per asmeninę prizmę.

Galiausiai, kaip ir pati fotografija savo reikšme, taip ir ši serija pasakoja apie tai, kad net ir šešėliams reikalinga šviesa. Tad tai – kolektyvinis liudijimas apie moteris, palaikančias viena kitą net ir tada, kai vienintelis likęs malonumas yra lauke suvalgyta apsnigta bandelė.